 |
| Akimirka iš skrydžio Kijevas-Vilnius |
Kijevas, kiurksau oro uoste ir pro didžiulį langą stebiu lėktuvus: šie palengva juda ką tik nusnigtais pakilimo takais, palikdami už savęs ilgas šliužes. Horizonte šviečia ryškiai raudonas saulės burbulas, o draugai greta manęs tebeaptarinėja Naujųjų Metų įspūdžius. Skaičiuoju žmones, kurie vienas po kito vis prieina prie šio lango pasižiūrėti į saulėlydį. Ore kirba šiltos, nerūpestingos, svajingos emocijos, o mano galvoje vėl kuriasi peizažai vietų, kuriose dar nebuvau, su žmonėmis, kuriuos dar tik sutiksiu - mintimis jau seniai buvau Karibuose.
* * *
Turbūt negalėčiau sugalvoti gražesnio išsireiškimo už SKRYDIS Į NAUJĄ PRADŽIĄ. NAUJĄ GYVENIMĄ. NAUJĄ SAVE. Vos tik lėktuvui atsiplėšus nuo žemės suvokiau, jog ši kelionė - tai dar viena galimybė ir dar sykį save patobulinti, metant iššūkį nežinomybei. "Blemba, juk aš taip mėgstu nežinoti" - pagalvojau.
Nuostabi belgų porelė, sėdėjusi šalia, atostogauti į šį kraštą vyksta jau trečiąjį kartą - kalbėjomės apie tai, kas mus visus taip traukia į salas.
* * *
 |
| Pirma savaitė su keliautojom iš Vokietijos bei UN vaikinais iš Brazilijos, atliekančius misiją Haityje - Punta Cana, Dominican Republic 2017 |
 |
| Pirma savaitė su keliautojom iš Vokietijos bei UN vaikinais iš Brazilijos, atliekančius misiją Haityje - Punta Cana, Dominican Republic 2017 |
* * *
Karibų oras, saulė, smėlis bei jūra kasmet pritraukia daugybę žmonių, norinčių aplankyti šį nuostabų rojaus kampelį. Tranzuoti Dominikoje anot vietinių - pavojinga. Paklausus kodėl? - atsakymai buvo itin paprasti (priminė jau girdėtus Afrikoje) : tu viena, tu moteris, tu balta.
Ir visgi, per 800km į abi puses jau nutranzavau - automobiliais, sunkvežimiais bei motociklais , o vienintelis ''rimtesnis'' įvykis buvo Punta Canoje, kai mane ir drauges vokietes užpuolė gatvėje: plėšikas net pasimetė, kuomet vietoje išgąsčio ar pasipriešinimo aš tiesiog pradėjau su juo kalbėtis savo menkais (prieš dvi savaites šie tikrai buvo labai menki) ispanų kalbos pagrindais.
Keliaudama nuolatos susiduriu su įvairiais sunkumais, pradedant nakvyne bei maistu ir baigiant ligomis, nelaimingais atsitikimais bei iššūkiais. Šilti kraštai turi daugybę privalumų neturintiems pinigų : čia gali miegoti tiesiog miegmaišyje (nė palapinės nereikia jeigu nelyja) ; apstu vaisių ir uogų, o vietiniai žmonės - įprastai be galo svetingi ir rūpestingi. Kartais susilaukiu komentarų, jog čia tik man - gražiai jaunai blondinei taip sekasi, tačiau nė nepavadinčiau to sėkme, anaiptol. Visa tai, kaip tu sutinki nepažįstamus žmones, ką sako ne tik tavo lūpos, bet ir kūno kalba - sukuria neišardomą energijos lauką, kuris suartina akimirksniu. Visur ir visada esame tokie pat žmonės ; mūsų visų kraujas raudonas - tiesa? Jeigu nusišypsosi pasauliui - šis nusišypsos tau. Kiti sako, jog gali ir dantis išmušti, bet juk nepabandęs - nesužinosi.
 |
| Audra Karibuose - Bavaro, Dominican Republic 2017 |
* * *
Dominikoje veik kiekvienas vyras turi ginklą ir panašu jog Haityje situacija kur kas rimtesnė (na, bent jau iš girdėtų istorijų). Tuo tarpu aš neturiu nė dujų balionėlio. Žinoma, tik peilį vaisiui ar daržovei perpjauti, ką nors sutaisyti ar nurėžti, žuviai žvynus nukapoti bei šią vėliau perskrosti (turbūt skamba kaip iš kokio survival, bet kaip sako mano labai geras draugas: life is life) . Ar minėjau savigyną? Neminėjau, nes peilis visad giliai kuprinėje. Čia, Dominikoje, vienas mano vairuotojas automobilio salone turėjo ginklą ir man jo paklausus ar per 27-erius metus (tiek laiko jis jį turi) jam teko bent kartą šį panaudoti, Džono atsakymas pasiekė paširdžius : "Tikiuosi, jog niekada ir neteks".
Pripažįstu, naiviai tikiu žmonėmis ir pirmiausia ieškau juose šviesių, gražių, pozityvių spalvų. Nemokėčiau naudotis ginklu ir tikiu jog šio man ir nereikia. Gal kam pasirodys absurdiška, tačiau kuo daugiau kalbų pramokstu, tuo saugiau jaučiuosi ant šios žemės. Žodžiai turi didžiulę galią. Muzika - taip pat.
Prisimenu Ganą, kažkur tarp Takoradi ir Cape Coast - ėjau keliuku, ieškodama šešėlio. Tranzuoti . kuomet saulėkaitoje +35 buvo nežmoniškai sunku, o visą kūną perštėjo nuo dulkių, purvo, prakaito ir vabalų įkandimų. Ūmai girdžiu už nugaros balsus - per petį matau tris vaikinukus,kurie sparčiai judėjo įkandin. Iš karto suvokiau, jog ne kilniausiais tikslais - juk mano kuprinė ir už mane pačią didesnė, veikiausiai norės atimti. Sustojau ir atsisukau į juos: iš lėto nusiėmiau skrybėlę, ranka perbraukiau per šlapią kaktą ir įsistebeilijau į tuos tamsius kontūrus, artėjančius manęs link. ''Kas bus, tas bus'' , - pasakiau sau ir ištiesiau ranką aukščiausiajam priekyje. Sekundės sukapsėjo greičiau už monetas žaidimų automate, kol aš apsikabinau visus tris - pirmiau padavusi ranką, o paskui prisitraukdama jų plieninius kūnus prie savęs. Akivaizdžiai apstulbę jie tiesiog tylėjo, o aš iš karto pradėjau klausinėti apie vietovę ir žmones bei pasakoti kas aš tokia ir ką veikiu. Jau po kelių minučių visi kartu ėjome link kaimelio, kur man parūpino vandens ir supažindino su ''mama'' . Plieniniai vyrukų kiautai staiga subliuško lyg sprogę krepšinio kamuoliai ir aš pamačiau jų akyse lyg nuoskaudą, lyg sumaištį. Kol vaikai apžiūrinėjo, čiupinėjo ir ratuku krykštavo aplink mane, aš vaikinų paklausiau, ar šie norėję mane apvogti. Vienas jų neryžtingai linktelėjo ir pasakė, jog balti žmonės dažniausiai turi vertingų daiktų, kuriuos galima brangiai parduoti. Minėjo, jog nebūtų manęs skriaudę, tiesiog atėmę kuprinę.
Buvo be galo įdomu kalbėtis apie ''turėti ir neturėti'' , plėšimus, savigyną ir kitus dalykus, puikiai įsipaišančius į šią temą. Pinigai ir daiktai turėtų palengvinti mūsų gyvenimus, tačiau daugybė žmonių nesupranta kiek ir ko jiems iš tikrųjų reikia. Jie pasistato didžiulius namus, kuriuose pilna vertingų dalykėlių. Įsirengia signalizaciją, įsitaiso milžinišką šunį ar sargą bei apsitveria aukščiausia vielų ir plytų siena, saugančią jų turtus.. Tačiau kaip dažnai susimąstome apie tas tikrąsias vertybes, kurias kasdien nešiojamės su savimi?
Kaip viena draugė man yra pasakiusi: " Atrodo, jog tu keliauji taip paprastai, taip natūraliai susidraugauji su aplinka, lyg statytum tiltus tarp skirtingų žmonių bei kultūrų. "
Aš jums tik viena galiu pasakyti - mes, anaiptol, nesame tokie skirtingi..😏
* * *
Grįžkime į Karibus. Cabarete vietovė šiaurinėje salos dalyje - apsistoju pas Pablo (vietinį couchsurfer'į). Savaitgalis: riedėsim į regio koncertą jo draugo sodyboje už daugiau kaip 100km. Užsipilam kuro, sprogsta padanga - bet mes juk norim į koncertą! Motoroleris? Dar ir kaip. Lėkėm kalniukais aukštyn ir žemyn 3 valandas, iš kurių daugiau negu 2 - visiškoje tamsoje. Su savimi turėjome romo fleškutę - leidžiantis kalnais žemyn buvo tikrai žvarboka. Nakties glėbyje mus įamžino pinigų keitykloje dirbanti moteris, o mes abu nusprendėme, jog šią trumpą fotosesiją ji prisimins dar ilgai, kasdien ilgas valandas praleisdama tarp keturių siaurų sienų su grotomis. Pakeliui sustojome prie policininko, Pablo išsitraukė buteliuką:
- Šiandien šalta.
- Labai. - pareigūnas pritariamai linktelėjo.
Abu atsigėrėme, o policininkui solidžiai atsisakius prisidėti prie apšilimo draugiškai sukirtom rankomis ir važiavome toliau.
Štai mes koncerte, kur visi išvadino pamišėliais dėl tokios azartiškos kelionės per tamsą ir duobes.
Koncerto metu priėjau prie vieno iš vietinių vaikinų:
- Anton, - sakau aš jam, - viskas nuostabu: palapinės, oras, žmonės, vaibas, muzika..Tačiau vienas dalykas čia man labai nepatinka. Gal tu turi maišą?
Šis šmėstelėjo savo sunkius dredus per petį:
- Maišą? O kam tau jis?
- Tu tik apsidairyk - visokie ale veganai gamtos mylėtojai mėto nuorūkas, butelius ir šiukšles tiesiog sau po kojomis!
- Wow, aš kątik apie tą patį kalbėjau su savo pussesere...
- Kalbėjai? Tai kodėl šiukšlės tebesimėto? Apie problemą pagalvojai, bet šios spręsti nemėginai..
Nusiteikusi maišo paieškoms apsidairiau ir pamačiau kitą vaikiną, jau su puspilniu maišu skrodžiantį pievelę.
- Va, apie tai aš kalbėjau!
- Tai savininkas, čia jo sodyba ir jo pievelė, - kiek liūdnokai pabrėžė Anton, o per pertraukėlę mes itin jausmingai diskutavome apie aplinkosaugą bei ''ypatingus gamtos vaikus'' , kurie patys save taip vadindami ir toliau mėto šiukšles kur papuola... Priminė studentų forumą Armėnijoje, kuriame dalyvavau gruodžio mėnesį: susirenkame posėdžių salėje pas madam sostinės pirmininkę, pakalbame apie problemas, tačiau jų tiek daug, jog sprendimų paieškoms paprasčiausiai nebelieka laiko ir mes turime atsisveikinti, prieš tai, be abejo, padarę dar vieną nuotrauką jos solidžiai kolekcijai..
* * *
Valgau riešutų sviestą ir klausausi jūros ošimo. Bangos dūžta į krantą su tokia jėga, jog ši, virpindama baltą smėlį, kutena pirštų galus. Godžiai aplaižau plastmasinį šaukštą: saulė kepina nugarą, o šešėlyje, ant sūraus vandens talžomo kranto, stebiu kaip nevalingai draikosi ore plaukai. Šiltas Karibų vėjas nusinešė dar nespėtas užrašyti mintis, o aš - lyg pakilusi virš debesų, lyg čia pat - ant žemės, sėdėjau pakerėta žodžiais neapsakomos ramybės bei laisvės pojūčio..
Planavau rašyti apie visai kitus dalykus, bet gavosi kaip visada... :) Dar savaitė gastrolių po Dominiką ir pradėsiu savanoriauti Haičio sostinėje. Vaikai laukia manęs, o aš laukiu akimirkos, kuomet galėsiu juos kiekvieną atskirai stipriai apsikabinti.
Gal ateityje rašysiu kur kas rišliau ir nebesiblaškysiu savo pačios mintyse..Tačiau šiuo metu tai tikrai nėra paprasta - juk niekas vietoje nestovi, o kasdien įvyksta šitiek daug!
Linkėjimai :)
Nuoroda į blogą paklydėlį:
http://positivereflectionphp.blogspot.com/p/georgia.html
