2017 m. kovo 11 d., šeštadienis

Lietuviams lietuviškai: žinutė iš už Atlanto

Kokį pusvalandį tiesiog spoksojau į kompiuterių ekranus ofise. Viename švietė laiškas Haičio turizmo ministrui, kitame – Ievos Strazdauskaitės tragedija.
Nė nežinau nuo ko pradėti rašyti, bet negaliu leisti visoms šioms emocijoms pasilikti.
Tyliai kūkčioju, o kolegos nerimastingai dirsčioja praeidami pro kabinetą, kol galiausiai smalsumas nugali ir jie ryžtasi pralaužti kalbos barjero ledus:
Que pasa hermana?’’ (iš ispanų.k. Kas nutiko, sese?)
Tarpduryje matau jaunuolį iš viešbučio virtuvės:
Are you ok?” (iš anglų.k. Ar tau viskas gerai?)
Vertėtų paminėti , jog Haityje kalbama prancūzų arba haičio kreolų kalbomis, kurias dar tik pradėjau mokytis..
Rūpestingi naujų bendradarbių veidai tik dar labiau mane sugraudina ir aš galiausiai pratrūkstu balsu.

Pastarąją akimirką netikėtai nutraukė į viešbutį atvykusi būsimų jaunavedžių pora, norinti savo ypatingą dieną švęsti čia. Gretimame kabinete dirbanti moteris siūlosi aprodyti patalpas vietoje manęs, bet aš, nusivaliusi ašaras ir išsišnerpštusi nosį, patapšnoju kolegei per petį ir einu pasitikti svečių: nė pati negalėjau patikėti, kaip greitai, mintims nukrypus į visai kitą pusę, atsigavau!
Žinoma, ne ilgam.. Vos sugrįžusią prie rašomojo stalo, mane apspinta iš visų pusių: trumpai paaiškinu sargui (jis puikiai moka ispanų) šias liūdnas žinias iš Lietuvos, užsimindama apie kovo 11-osios svarbą mūsų valstybei bei Sulikienės viešus komentarus. Išvertęs tai kitiems susidomėjusiems kolegoms, vyras paėmė mano rankas ir pasakė kažką kreoliškai, ką vėliau paprašiau užrašyti ir išversti:
‘‘ Woch nan dlo pa konnen doule woch nan soley‘‘ : akmuo vandenyje - nesupranta akmens saulėje skausmo.
Manyje nuo per didelio jausmų slėgio sprogo dar vienas su ašarų lataku besijungiantis vamzdis. Berniukas įbėgo vidun apsikabinti, o moteriškės kažką įnirtingai aptarinėjusios tarpusavyje, kreipėsi į sargą, kuris jas išklausęs, viską kantriai paaiškino ir man:
- Madam, kuri šitaip kalba apie tą mergaitę – labai serga, o jos liga aptemdo jūsų gražią šventę (kalbama apie kovo 11-ąją). Kai atėjo jaunavedžių pora, tu pradėjai galvoti apie jų reikalus, taip pat ir meilę, sąjungą, šventę, vaikus. Tu šypsojaisi. Tada grįžai į kabinetą ir vėl pradėjai liūdėti. Pasimelsk už tą mergaitę, jos tėvus ir madam, kuri serga. Gražių dalykų taip pat daug, kaip ir negražių.

Negaliu visko tiksliai išversti, bet bendras vaizdas toks...
Ir iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie gali padėti tau atsitiesti ir toliau stiebtis aukštyn – kaip kad medžiai, paukščiai – visa , kas veržias į viršų, vietoje to, kad skausmo, nevilties ar liūdesio pakirsti, kristų žemyn..
Yra toks pasakymas: Miręs nežino, kad yra miręs – sunku tik aplinkiniams. Lygiai taip pat yra, kai žmogus - proto invalidas.
Ignoruokite tos ligotos ir , tikriausiai, be galo vienišos moters komentarus.. O jei kas nors pagalvojote, kad vaidinu čia kokią tai humanistę – žinokite, visai nevaidinu. Pasaulyje yra daugybė skirtingų žmonių su savomis religijomis, įsitikinimais, išgyvenimais bei..ligomis. Kuo daugiau keliauju, tuo tvirčiau įsitikinu, jog nevalia smerkti kitų bei beprasmiškai ieškoti kaltų : gyvenimas mums duoda ir atima ne be reikalo, kad ir kaip skaudu tai kartais būtų suvokti bei pripažinti..
Nuoširdžiai užjaučiu Ievos artimuosius ir linkiu stiprybės susitaikant su netektimi.
Tai buvo duktė, sesuo, anūkė, pusseserė, kolegė, kursiokė, sužadėtinė, kambariokė, draugė. Aš šios merginos nė nepažinojau, bet pažiūrėkite – kokia daugybe skirtingų žodžių galiu ją apibūdinti. Rašau tai, kad susimąstytumėte apie savus žmones, kuriems epitetų ir visomis pasaulio kalbomis neužtektų.
To, kas prarasta - nebesugrąžinsi, tačiau mes turime galią kurti, tiesa? Gražius ar ne dalykus – sprendžiame individualiai..

* * *

Vasarį atvykau į Haitį savanoriauti mokykloje, o jau po mėnesio teko bėgti į kitą šalies dalį dėl savo pačios saugumo - paminėsiu kelias įvykio detales, kad būtų suprantamiau.
Karnavalo naktį važiavau namo taksi motociklu (šiame pasaulio kampelyje tai labai populiari transporto priemonė) , o vairuotojui pravažiavus pro mano namus (tiksliau mokyklą, kurioje buvo mažas svečių kambariukas su lova) ir man tai pastebėjus bei paprašius apsisukti, šis tik pagreitino. Suvokiau kas vyksta, o tuo, kažkur laiko erdvėje pakibusiu momentu, man visas gyvenimas pralėkė pro akis, ryte ryjančias paskutinius šviesos lopinėlius , pasiliekančius už mūsų nugarų nakties tamsoje.
Žmonių grobimas Haityje – ne naujiena. Čia net už vyrus prašomos išpirkos, kurie ne smurtu, bet absoliučiai priešingais būdais įviliojami į pagrobėjų spąstus: kartais patraukli mergina bare, kviečianti užsukti ‚‘‘į svečius‘‘ , yra visko pradžia, ko pasekoje žmona sulaukia skambučio vyro išpirkos aptarimui.. Nors, kiek teko girdėti iš vietinių pasakojimų, nesulaukę atlygio, pagrobėjai aukas tiesiog nužudo ir išmeta kartu su šiukšlėmis..
Taigi, jūs nežinote, ką aš patyriau tą siaubingą naktį. Ar ka patyrė ta nuostabi haitiečių šeima, paslėpusi mane savo namuose.
Jūs nežinote,  ką išgyveno vargšė Ieva ar kokius dvasios skausmus kenčia jos motina bei artimieji...
Jūs taip pat nežinote, kodėl ponia Kristina tokia atgrasi.

Kad ir kokia liūdna ši netektis bebūtų, ji bent jau turi pabaigą – neginčytinus faktus ir suimtus įtariamuosius. Ir tai pakelti yra kur kas lengviau, nei kad baisiausią – n e ž i n o m y b ę.
Įsivaizduokite, kad vieną dieną dingsta visi TRYS jūsų vaikai, kaip kad daugiau nei prieš 50 metų nutiko Beaumontų šeimai Australijoje..  Giliau šios temos nerausiu, man nuoširdžiai per sunku apie tai net pagalvoti..

Ievos dingimo istorijoje labiau už viską džiaugiuosi, jog mergina atsirado. Nors ir nebegyva.
Galbūt šį kartą ir man pačiai pasisekė ir aš galiu savo patirtimi, bei tuo, ką iš to išmokau – pasidalinti su kitais, tačiau jeigu vieną dieną visgi pradingčiau – nuoširdžiai tikiuosi būti rasta. Ir ieškoma.
Mane be galo džiugino žmonių pastangos bei aktyvumas paieškose, tačiau greta pasididžiavimo savo tauta aš skaitau kraupius komentarus po ponios Kristinos pasisakymais...

* * *

Prieš savaitę susipažinau su benamiu berniuku, valančiu automobilių langus bei praeivių batus, kad užsidirbtų bent kažkiek pinigų. Jam dvylika ir jis nori eiti į mokyklą ; po drebėjimo 2010-aisiais berniuką prižiūrėjusi kubiečių šeima išmokė jį ispanų kalbos. Šiandien, buvę laikini globėjai - Kuboje, o dvylikametis dirba ir gyvena didžiulės ir purvinos sostinės gatvėse.
Vaikui buvo vos penkeri, kuomet siaubinga gamtos stichija palaidojo tūkstančius po miesto griuvėsiais. Čia žmonių kūnai puvo tiesiog gatvėse, o šunys, ėdę lavonus, galiausiai ir patys pastipdavo nuo sparčiai išplitusių virusų, ligų ir choleros. Šiandien aš vaikštau šio nuniokoto miesto gatvėmis  ir regiu nepakartojamai stiprius, užgrūdintus žmones, kurie visai nėra tokie, kokius mums pateikia televizija ar medija... Be abejo  -  taigi ir tave pačią čia jau bandė pagrobti, sakysit.
Bet juk gyvenime niekad negali žinoti!
Kartais gali sėkmingai tranzuoti per Afriką ištisus mėnesius, o gal pasiklydęs kažkur Meksike, Sirijoje ar kitame ''nesaugiame'' pasaulio krašte nakties metu be problemų sugrįši į savo hostelį, bet va vidury dienos Vilniuje trys nepažįstami vyrai tave įgrūs į automobilį ir vienas po kito prievartaus. Arba tavo dukra, važiuodama iš gimtinės į sostinę, pateks į eismo įvykį ar bus pagrobta..
Tokių ir dar skaudesnių istorijų – daugybė. Ir ne tik Haityje ar Lietuvoje, bet ir visur kitur.
Skausmas skausmui nelygu, tad tiesiog pagerbkime išėjusius ir palaiminkime tebesančius.
Nebepilkime druskos ant žaizdų – leiskime šioms gyti.
Neskaudinkime vieni kitų niekingais žodžiais, net jeigu ir ypatingai pikta ar sunku.
Verčiau apsikabinkime brangius žmones ir kurkime gražius, spalvingus ir nuoširdžius santykius su vieni kitais ir pasauliu.

Sakiau, jog neberašysiu internete, tačiau buvau persmelkta tokios daugybės kontrastingų emocijų, jog šitai man buvo vienintelis būdas nurimti. Lietuvoje jau vėlu , o čia – vidurdienis. Tikiuosi prieš miegą nurimsite ir jūs , palinkėję savo artimiesiems labos nakties.

* * *

Pabaigai :

- Koks mielas gaubliukas! - dažnai girdimas pastebėjimas.
Tikrai taip. Mane dabar bene visur lydi prie kuprinės violetine skalbinių virve pririštas gaublys-taupyklė, į kurį žiūrėdama aš taip dažnai pasineriu į prisiminimus bei naujų, dar neatrastų vietų aplankymo galimybes.
Jis mažas, plastikinis bei nėra pačios geriausios kokybės - tačiau po šiai dienai atlaikė tikrai daug kelionių, oro uostų, skirtingų transporto priemonių bei klimato juostų.
- Užrašyk ką nors gražaus, ko norėtum palinkėti pasauliui, - o štai ir mano ''dažna frazė'' :)
Ir tada žmonėse kažkas pasikeičia. Lyg ir kokia šviesa įsižiebia akyse.
Tiesą sakant, vienas mano mėgiamiausių užsiėmimų yra stebėti tuos susikaupusius veidus, kurie giliai susimąstę virpina tušinukus rankose, galvodami apie gražius dalykus, kuriuos galėtų užrašyti.. Jų dėka paprasti, tušti popieriaus lapeliai akimirksiu patampa ypatingais, o aš laiminga šypsausi, turėdama privilegiją būti visos šios teigiamų minčių harmonijos iniciatore.
Šis gaubliukas, kuris kažkada tiesiog dulkėjo knygų lentynoje, šiandien yra pilnas subtilių , jausmingų bei nepaprastai šiltų emocijų, kurias įvairiomis kalbomis man užrašo kelyje sutikti žmonės.
Tai trumpos žinutės pasauliui iš įvairiausių jo kampelių..

Siunčiu Jums vieną jų, tikriausiai rašytą arba Lietuvoje, arba svetur sutikto tautiečio... bei linkiu labos, ramios nakties 💕





2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

Lietuviams lietuviškai: Karibų vėjas




Akimirka iš skrydžio Kijevas-Vilnius




Kijevas, kiurksau oro uoste ir  pro didžiulį langą stebiu lėktuvus: šie palengva juda ką tik nusnigtais pakilimo takais, palikdami už savęs ilgas šliužes. Horizonte šviečia ryškiai raudonas saulės burbulas, o draugai greta manęs tebeaptarinėja Naujųjų Metų įspūdžius. Skaičiuoju žmones, kurie vienas po kito vis prieina prie šio lango pasižiūrėti į saulėlydį. Ore kirba šiltos, nerūpestingos, svajingos emocijos, o mano galvoje vėl kuriasi peizažai vietų, kuriose dar nebuvau, su žmonėmis, kuriuos dar tik sutiksiu - mintimis jau seniai buvau Karibuose. 








* * * 



Turbūt negalėčiau sugalvoti gražesnio išsireiškimo už SKRYDIS Į NAUJĄ PRADŽIĄ. NAUJĄ GYVENIMĄ. NAUJĄ SAVE. Vos tik lėktuvui atsiplėšus nuo žemės suvokiau, jog ši kelionė - tai dar viena galimybė ir dar sykį save patobulinti, metant iššūkį nežinomybei. "Blemba, juk aš taip mėgstu nežinoti" - pagalvojau. 

Nuostabi belgų porelė, sėdėjusi šalia, atostogauti į šį kraštą vyksta jau trečiąjį kartą - kalbėjomės apie tai, kas mus visus taip traukia į salas.

* * * 

Pirma savaitė su keliautojom iš Vokietijos bei UN vaikinais iš Brazilijos, atliekančius misiją Haityje - Punta Cana, Dominican Republic 2017

Pirma savaitė su keliautojom iš Vokietijos bei UN vaikinais iš Brazilijos, atliekančius misiją Haityje - Punta Cana, Dominican Republic 2017


* * *
Karibų oras, saulė, smėlis bei jūra kasmet pritraukia daugybę žmonių, norinčių aplankyti šį nuostabų rojaus kampelį. Tranzuoti Dominikoje anot vietinių - pavojinga. Paklausus kodėl? - atsakymai buvo itin paprasti (priminė jau girdėtus Afrikoje) : tu viena, tu moteris, tu balta.
Ir visgi, per 800km į abi puses jau nutranzavau - automobiliais, sunkvežimiais bei motociklais , o vienintelis ''rimtesnis'' įvykis buvo Punta Canoje, kai mane ir drauges vokietes užpuolė gatvėje: plėšikas net pasimetė, kuomet vietoje išgąsčio ar pasipriešinimo aš tiesiog pradėjau su juo kalbėtis savo menkais (prieš dvi savaites šie tikrai buvo labai menki) ispanų kalbos pagrindais.

Keliaudama nuolatos susiduriu su įvairiais sunkumais, pradedant nakvyne bei maistu ir baigiant ligomis, nelaimingais atsitikimais bei iššūkiais. Šilti kraštai turi daugybę privalumų neturintiems pinigų : čia gali miegoti tiesiog miegmaišyje (nė palapinės nereikia jeigu nelyja) ; apstu vaisių ir uogų, o vietiniai žmonės - įprastai be galo svetingi ir rūpestingi. Kartais susilaukiu komentarų, jog čia tik man - gražiai jaunai blondinei taip sekasi, tačiau nė nepavadinčiau to sėkme, anaiptol. Visa tai, kaip tu sutinki nepažįstamus žmones, ką sako ne tik tavo lūpos, bet ir kūno kalba - sukuria neišardomą energijos lauką, kuris suartina akimirksniu. Visur ir visada esame tokie pat žmonės ; mūsų visų kraujas raudonas - tiesa? Jeigu nusišypsosi pasauliui - šis nusišypsos tau. Kiti sako, jog gali ir dantis išmušti, bet juk nepabandęs - nesužinosi. 


Audra Karibuose - Bavaro, Dominican Republic 2017

* * *

Dominikoje veik kiekvienas vyras turi ginklą ir panašu jog Haityje situacija kur kas rimtesnė (na, bent jau iš girdėtų istorijų). Tuo tarpu aš neturiu nė dujų balionėlio. Žinoma, tik peilį vaisiui ar daržovei perpjauti, ką nors sutaisyti ar nurėžti, žuviai žvynus nukapoti bei šią vėliau perskrosti (turbūt skamba kaip iš kokio survival, bet kaip sako mano labai geras draugas: life is life) . Ar minėjau savigyną? Neminėjau, nes peilis visad giliai kuprinėje. Čia, Dominikoje, vienas mano vairuotojas automobilio salone turėjo ginklą ir man jo paklausus ar per 27-erius metus (tiek laiko jis jį turi) jam teko bent kartą šį panaudoti, Džono atsakymas pasiekė paširdžius : "Tikiuosi, jog niekada ir neteks". 
Pripažįstu, naiviai tikiu žmonėmis ir pirmiausia ieškau juose šviesių, gražių, pozityvių spalvų. Nemokėčiau naudotis ginklu ir tikiu jog šio man ir nereikia. Gal kam pasirodys absurdiška, tačiau kuo daugiau kalbų pramokstu, tuo saugiau jaučiuosi ant šios žemės. Žodžiai turi didžiulę galią. Muzika - taip pat.

Prisimenu Ganą, kažkur tarp Takoradi ir Cape Coast - ėjau keliuku, ieškodama šešėlio. Tranzuoti . kuomet saulėkaitoje +35 buvo nežmoniškai sunku, o visą kūną perštėjo nuo dulkių, purvo, prakaito ir vabalų įkandimų. Ūmai girdžiu už nugaros balsus - per petį matau tris vaikinukus,kurie sparčiai judėjo įkandin. Iš karto suvokiau, jog ne kilniausiais tikslais - juk mano kuprinė ir už mane pačią didesnė, veikiausiai norės atimti. Sustojau ir atsisukau į juos: iš lėto nusiėmiau skrybėlę, ranka perbraukiau per šlapią kaktą ir įsistebeilijau į tuos tamsius kontūrus, artėjančius manęs link. ''Kas bus, tas bus'' , - pasakiau sau ir ištiesiau ranką aukščiausiajam priekyje. Sekundės sukapsėjo greičiau už monetas žaidimų automate, kol aš apsikabinau visus tris - pirmiau padavusi ranką, o paskui prisitraukdama jų plieninius kūnus prie savęs. Akivaizdžiai apstulbę jie tiesiog tylėjo, o aš iš karto pradėjau klausinėti apie vietovę ir žmones bei pasakoti kas aš tokia ir ką veikiu. Jau po kelių minučių visi kartu ėjome link kaimelio, kur man parūpino vandens ir supažindino su ''mama'' . Plieniniai vyrukų kiautai staiga subliuško lyg sprogę krepšinio kamuoliai ir aš pamačiau jų akyse lyg nuoskaudą, lyg sumaištį. Kol vaikai apžiūrinėjo, čiupinėjo ir ratuku krykštavo aplink mane, aš vaikinų paklausiau, ar šie norėję mane apvogti. Vienas jų neryžtingai linktelėjo ir pasakė, jog balti žmonės dažniausiai turi vertingų daiktų, kuriuos galima brangiai parduoti. Minėjo, jog nebūtų manęs skriaudę, tiesiog atėmę kuprinę. 
Buvo be galo įdomu kalbėtis apie ''turėti ir neturėti'' , plėšimus, savigyną ir kitus dalykus, puikiai įsipaišančius į šią temą. Pinigai ir daiktai turėtų palengvinti mūsų gyvenimus, tačiau daugybė žmonių nesupranta kiek ir ko jiems iš tikrųjų reikia. Jie pasistato didžiulius namus, kuriuose pilna vertingų dalykėlių. Įsirengia signalizaciją, įsitaiso milžinišką šunį ar sargą bei apsitveria aukščiausia vielų ir plytų siena, saugančią jų turtus.. Tačiau kaip dažnai susimąstome apie tas tikrąsias vertybes, kurias kasdien nešiojamės su savimi? 
Kaip viena draugė man yra pasakiusi: " Atrodo, jog tu keliauji taip paprastai, taip natūraliai susidraugauji su aplinka, lyg statytum tiltus tarp skirtingų žmonių bei kultūrų. " 

Aš jums tik viena galiu pasakyti - mes, anaiptol, nesame tokie skirtingi..😏






* * *

Grįžkime į Karibus. Cabarete vietovė šiaurinėje salos dalyje - apsistoju pas Pablo (vietinį couchsurfer'į). Savaitgalis: riedėsim į regio koncertą jo draugo sodyboje už daugiau kaip 100km. Užsipilam kuro, sprogsta padanga - bet mes juk norim į koncertą! Motoroleris? Dar ir kaip. Lėkėm kalniukais aukštyn ir žemyn 3 valandas, iš kurių daugiau negu 2 - visiškoje tamsoje. Su savimi turėjome romo fleškutę - leidžiantis kalnais žemyn buvo tikrai žvarboka. Nakties glėbyje mus įamžino pinigų keitykloje dirbanti moteris, o mes abu nusprendėme, jog šią trumpą fotosesiją ji prisimins dar ilgai, kasdien ilgas valandas praleisdama tarp keturių siaurų sienų su grotomis. Pakeliui sustojome prie policininko, Pablo išsitraukė buteliuką:
- Šiandien šalta.
- Labai. - pareigūnas pritariamai linktelėjo.
Abu atsigėrėme,  o policininkui solidžiai atsisakius prisidėti prie apšilimo draugiškai sukirtom rankomis ir važiavome toliau.
Štai mes koncerte, kur visi išvadino pamišėliais dėl tokios azartiškos kelionės per tamsą ir duobes. 







Koncerto metu priėjau prie vieno iš vietinių vaikinų: 
- Anton, - sakau aš jam, - viskas nuostabu: palapinės, oras, žmonės, vaibas, muzika..Tačiau vienas dalykas čia man labai nepatinka. Gal tu turi maišą?
Šis šmėstelėjo savo sunkius dredus per petį:
- Maišą? O kam tau jis?
- Tu tik apsidairyk - visokie ale veganai gamtos mylėtojai mėto nuorūkas, butelius ir šiukšles tiesiog sau po kojomis!
- Wow, aš kątik apie tą patį kalbėjau su savo pussesere...
- Kalbėjai? Tai kodėl šiukšlės tebesimėto? Apie problemą pagalvojai, bet šios spręsti nemėginai..

Nusiteikusi maišo paieškoms apsidairiau ir pamačiau kitą vaikiną, jau su puspilniu maišu skrodžiantį pievelę. 
- Va, apie tai aš kalbėjau!
- Tai savininkas, čia jo sodyba ir jo pievelė, - kiek liūdnokai pabrėžė Anton, o per pertraukėlę mes itin jausmingai diskutavome apie aplinkosaugą bei ''ypatingus gamtos vaikus'' , kurie patys save taip vadindami ir toliau mėto šiukšles kur papuola... Priminė studentų forumą Armėnijoje, kuriame dalyvavau gruodžio mėnesį: susirenkame posėdžių salėje pas madam sostinės pirmininkę, pakalbame apie problemas, tačiau jų tiek daug, jog sprendimų paieškoms paprasčiausiai nebelieka laiko ir mes turime atsisveikinti, prieš tai, be abejo, padarę dar vieną nuotrauką jos solidžiai kolekcijai..





* * * 

Valgau riešutų sviestą ir klausausi jūros ošimo. Bangos dūžta į krantą su tokia jėga, jog ši, virpindama baltą smėlį, kutena pirštų galus. Godžiai aplaižau plastmasinį šaukštą: saulė kepina nugarą, o šešėlyje, ant sūraus vandens talžomo kranto, stebiu kaip nevalingai draikosi ore plaukai. Šiltas Karibų vėjas nusinešė dar nespėtas užrašyti mintis, o aš - lyg pakilusi virš debesų, lyg čia pat - ant žemės, sėdėjau pakerėta žodžiais neapsakomos ramybės bei laisvės pojūčio..

Planavau rašyti apie visai kitus dalykus, bet gavosi kaip visada... :) Dar savaitė gastrolių po Dominiką ir pradėsiu savanoriauti Haičio sostinėje. Vaikai laukia manęs, o aš laukiu akimirkos, kuomet galėsiu juos kiekvieną atskirai stipriai apsikabinti. 
Gal ateityje rašysiu kur kas rišliau ir nebesiblaškysiu savo pačios mintyse..Tačiau šiuo metu tai tikrai nėra paprasta - juk niekas vietoje nestovi, o kasdien įvyksta šitiek daug!



Linkėjimai :)



Nuoroda į blogą paklydėlį:
http://positivereflectionphp.blogspot.com/p/georgia.html