Lietuviams lietuviškai..

Kas po mokyklos baigimo? 

Kur po studijų? 

Kada šeima, vaikai? 

Ir kaip gi Tu taip, be išsilavinimo?

Ar surimtėsi?
Kas paskui?

Aš nieko nežinau :
kas, kaip, kodėl ir ypatingai - kas paskui
Man labai gera nežinoti, aš tuo ir gyvenu

* * *

2012-ieji , liepa
Net rankos dreba berašant, bet kaip sakoma, visame kame gyvenime  - sunkiausia yra kažką pradėti.
Vidury dienos įgrūdo į automobilį, išvežė į mišką, prievartavo jau pakeliui. Už plaukų išvilko ant šaltų kaip sniegas samanų, tačiau gyvenimas prieš akis dar nelėkė ir šiandien puikiai žinau kodėl. Kai lankiau penkiakovę ir greitai bėgiojau, tikrai nemaniau jog galiu ir TAIP GREITAI. Gerai kad ir miškas nebuvo plynas , pasislėpiau krūmuose ir užgniaužiau kvapą: taip taip, girdėjau ir grybus augant, ir kiekvieną lapelį, besisukantį ore iki pat tos akimirkos, kai šis, švelniai trakštelėdamas, nusileisdavo ant žemės.
Policijoje rekomendavo išvykti iš šalies. Tų vyrų taip niekas niekad ir nesurado, o aš džiaugiausi būdama GYVA.

* * *

Ilgą laiką su savimi nešiojausi (tuomet rodės) gėdingą paslaptį: bjaurių krikštatėvio darbelių likučius, įstrigusius atmintyje dar nuo vaikystės. Niekad nemaniau, jog ir man kada nors teks važiuoti pas gerbiamą Šalaševičiūtę į svečius pedofilijos klausimais. 
Tą popietę grįžau namo visa sumišusi: nežinojau KAIP paaiškinti mamai ir apskritai - kaip apie tai prabilti. Ypatingai po šitiek pastangų viską užmiršti kaip kad kokį baisų sapną. Skaudžiausia buvo apie tai kalbėtis su man pačiu brangiausiu žmogumi - rodės, jog mamai skaudėjo kur kas labiau, nei man.. 
Bet ar aš galėčiau ramiai miegoti, žinodama jog ištvirkęs vyriškis dirba čia pat už gatvės VAIKŲ DARŽELYJE, į kurį ir aš pati ėjau? Tuo metu niekaip negalėjau suvokti kodėl būtent čia, kodėl ne kur nors toli ne manęs. Maniau, jog jis to ir norėjo - pakankinti: kad matyčiau jį ten ir dvejočiau - prabilti ar ne? Ūkvedžiu tarp vaikų jis mat užsigeidė būti! 
Labai greitai jo ten nė kvapo neliko, mama ir dėdė viskuo pasirūpino. Bet tik tiek: iš policijos, taip sakant, jokios naudos - mano žodis prieš jo. Įrodymų neturiu, praėjo daug metų. 
Na ir tiek to, aš jam jau senai atleidau už tai..nors ir atsiprašymo niekad nesu sulaukusi. Sakysit, kodėl ankščiau tylėjai..? Nežinau. Bijojau. Gėda buvo. Nežinau.

* * *

Kodėl apie visa tai pasakoju? Irgi nežinau.
Aš nieko nežinau, tiesiog kasdien tebesimokau gyventi ir daryti tai, ką jauti jog reiktų. Iš tikrųjų, tai kartais ir pačiai sunku patikėti, jog visus šiuos išbandymus sėkmingai išgyvenau. Galvojate, jog mintis prisiryti tablečių ar nušokti nuo tilto nebuvo kilusi? O ir bandžiau, ir visai ne gėda pripažinti.
Dalintis reikia viskuo, net jeigu, tai ir nėra vienas iš malonesnių dalykų. Ypatingai skęstant psichologinėje krizėje. Nesu kokia tai terapiautė ir tikrai nežersiu krūvos niekam negirdėtų žodžių apie savitaigą, bet esu tikra, jog užsisklęsti savyje yra be proto nesveika! Žmonėms reikia bendrauti, šnekėtis, bendradarbiauti, mylėti. 

Be abejo, tai juk ŽMONĖS, kurie bandė mane skandinti.. Bet ŽMONĖS taip pat mane ir ištraukė. Ir rankšluostį davė. Ir karšto gėrimo. Ir dar stipriai apkabino, sakydami: viskas bus gerai.

Viskas ir yra gerai, patikėkite manimi.


* * *


Tranzuoju dirbti aukle į Ispaniją - po kelių savaičių , pakelyje aplankiusi ir kitas Europos šalis, pagaliau pasiekiu tikslą. Na , beveik: lietingą vakarą mane paima dvi ispanės sesutės ir pasiūlo važiuoti su jomis - juk šlapia, šalta, šeštadienis - galėtume drauge praleisti vakarą su jų draugais. Žinoma, kad pasirašiau. Tėvukai ir trečia sesuo pasitiko be galo svetingai, juokėsi, jog aš tokia pat išprotėjusi, kaip ir jų dukra (abi to paties amžiaus ir tomis pačiomis pravardėmis - Daisy Crazy ir Karlota KarLoca). Kitą rytą gaminame salotas - sekmadienis yra šeimos diena ir reikia vykti pas senelius! Dėdės ir tetos, šunys ir katės, močiutės mėsos kukuliukai ir pirmoji rimtesnė ispanų kalbos praktika! Na, o popietės (ir konkrečiai šios istorijos) kulminacija: viena iš seserų rašė kažkam žinutę, telefoną laikydama po stalu, tačiau akyla, priešais sėdėjusios tetos akis, greitai užfiksavo šį nederamą pietų metu gestą, ir, susukusi rankšluostėlį, šiuo mitriai trenkė nusikaltėlei per rankas. Šis momentas stipriai prasilenkia su 21-ojo amžiaus tempais ir šiuolaikinių šeimų santykiais bei rutinos ypatumais.. Be abejo, ne visur, juk negaliu kalbėti už visus. Tačiau patys geriausiai žinote kas ir kaip.


* * *


Nesu tikinti, tačiau labai mėgstu Kalėdas. Ne dėl dovanų ar žibančių lempučių gatvėse bei parduotuvių vitrinose - man asmeniškai visa ta prieškalėdinė masinė psichozė yra veik blogiau už cirką su gyvūnais.. 
2014-ais grįžti į Lietuvą Kalėdoms negalėjau - nenorėjo išleisti iš darbo. Tėvams išsiskyrus, močiutei mirus, broliui išvykus į užsienį - mama, per vieną didžiausių švenčių metuose, namuose buvo viena. Mečiau darbą:
- Nedaryk taip daugiau , - raudojo mama, kai ją stipriai stipriai apsikabinau.
Norėjau padaryti staigmeną, o šypsena jos veide buvo pati geriausia kalėdinė dovana.


* * *

Tranzuoju Vakarų Afrikoje.. Čia istorijų - begalės.
Vienas iš vairuotojų išleido kaime - einu per šį iki kelio, kur galėčiau tęsti kelionę. Prie manęs pribėga berniukas ir daug klausinėja - Dramblio Kaulo Krante kalbama daugiausiai prancūziškai, o šios kalbos aš absoliučiai nemoku. Vienintelis dalykas, kurį tikrai supratau, jog vaikis man siūlė sumuštinį, kurį pats jau buvo įpusėjęs. Žodžiais neapsakysi to jausmo, kuomet aš pažvelgiau žemyn į jo purvinas, žaizdotas pėdutes, į sudriskusius šortus, dideles rudas akis bei liesas rankytes. Apsiverkiau. Po ilgos, alinančios kelionės aš, patikėkite, tikrai žvėriškai norėjau valgyti.. Bet aš ne žvėris. Aš žmogus. O kas esi Tu?


* * *


Palaipsniui išstumiu tai, ką buvo įskiepijusi Europa ir lengvabūdiškas gyvenimo būdas. Tuo tarpu kai žmonės mėto šiukšles tiesiog gatvėse (o bjauriausia kai tai daro gamtoje) aš visad pagalvoju apie tas vietas pasaulyje, kur net konteinerių nėra. Dar pagalvoju, jog kaip būtų nuostabu, kad juos žmonės pagaliau pradėtų gaminti vietoje ginklų ir visos kitos amunicijos.. 

Pinigų aš neturiu, darbo irgi, ką veiksiu rytoj - nežinau, tikriausiai tranzuosiu į Armėniją. Vasarą dirbau ir dalį algos investavau į keliones žiemą. Autostopas yra mano pačios pasirinkimas, mama ne kartą sakė ''neduok Dieve tau pačiai tokią dukrą kaip tu''. Nesiginčysiu. 

Smarvės turiu sočiai, noriu keliauti, pažinti ir tyrinėti ; išmokti, dalintis bei įkvėpti. Tačiau, Lietuva, ar Jums to reikia? Tik tarkit žodį, aš su mielu noru rašysiu ir lietuviškai. Pripažinsiu - sunku, jau daugiau nei 4 metus kasdien kalbu kitomis kalbomis, o jeigu mylima lietuvių kalbos mokytoja paskaitys šį blogą - dar gausiu pylos už gramatiką bei leksikoną. 


Siunčiu šiltus apkabinimus iš gruziniškos žemės.. 
Sniego čia nėra, bet mandarinai visad kvepėjo žiema :)