Nė nežinau nuo ko pradėti rašyti, bet negaliu leisti visoms šioms emocijoms pasilikti.
Tyliai kūkčioju, o kolegos nerimastingai dirsčioja praeidami pro kabinetą, kol galiausiai smalsumas nugali ir jie ryžtasi pralaužti kalbos barjero ledus:
“Que pasa hermana?’’ (iš ispanų.k. Kas nutiko, sese?)
Tarpduryje matau jaunuolį iš viešbučio virtuvės:
“Are you ok?” (iš anglų.k. Ar tau viskas gerai?)
Vertėtų paminėti , jog Haityje kalbama prancūzų arba haičio kreolų kalbomis, kurias dar tik pradėjau mokytis..
Rūpestingi naujų bendradarbių veidai tik dar labiau mane sugraudina ir aš galiausiai pratrūkstu balsu.
Pastarąją akimirką netikėtai nutraukė į viešbutį atvykusi būsimų jaunavedžių pora, norinti savo ypatingą dieną švęsti čia. Gretimame kabinete dirbanti moteris siūlosi aprodyti patalpas vietoje manęs, bet aš, nusivaliusi ašaras ir išsišnerpštusi nosį, patapšnoju kolegei per petį ir einu pasitikti svečių: nė pati negalėjau patikėti, kaip greitai, mintims nukrypus į visai kitą pusę, atsigavau!
Žinoma, ne ilgam.. Vos sugrįžusią prie rašomojo stalo, mane apspinta iš visų pusių: trumpai paaiškinu sargui (jis puikiai moka ispanų) šias liūdnas žinias iš Lietuvos, užsimindama apie kovo 11-osios svarbą mūsų valstybei bei Sulikienės viešus komentarus. Išvertęs tai kitiems susidomėjusiems kolegoms, vyras paėmė mano rankas ir pasakė kažką kreoliškai, ką vėliau paprašiau užrašyti ir išversti:
‘‘ Woch nan dlo pa konnen doule woch nan soley‘‘ : akmuo vandenyje - nesupranta akmens saulėje skausmo.
Manyje nuo per didelio jausmų slėgio sprogo dar vienas su ašarų lataku besijungiantis vamzdis. Berniukas įbėgo vidun apsikabinti, o moteriškės kažką įnirtingai aptarinėjusios tarpusavyje, kreipėsi į sargą, kuris jas išklausęs, viską kantriai paaiškino ir man:
- Madam, kuri šitaip kalba apie tą mergaitę – labai serga, o jos liga aptemdo jūsų gražią šventę (kalbama apie kovo 11-ąją). Kai atėjo jaunavedžių pora, tu pradėjai galvoti apie jų reikalus, taip pat ir meilę, sąjungą, šventę, vaikus. Tu šypsojaisi. Tada grįžai į kabinetą ir vėl pradėjai liūdėti. Pasimelsk už tą mergaitę, jos tėvus ir madam, kuri serga. Gražių dalykų taip pat daug, kaip ir negražių.
Negaliu visko tiksliai išversti, bet bendras vaizdas toks...
Ir iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie gali padėti tau atsitiesti ir toliau stiebtis aukštyn – kaip kad medžiai, paukščiai – visa , kas veržias į viršų, vietoje to, kad skausmo, nevilties ar liūdesio pakirsti, kristų žemyn..
Yra toks pasakymas: Miręs nežino, kad yra miręs – sunku tik aplinkiniams. Lygiai taip pat yra, kai žmogus - proto invalidas.
Ignoruokite tos ligotos ir , tikriausiai, be galo vienišos moters komentarus.. O jei kas nors pagalvojote, kad vaidinu čia kokią tai humanistę – žinokite, visai nevaidinu. Pasaulyje yra daugybė skirtingų žmonių su savomis religijomis, įsitikinimais, išgyvenimais bei..ligomis. Kuo daugiau keliauju, tuo tvirčiau įsitikinu, jog nevalia smerkti kitų bei beprasmiškai ieškoti kaltų : gyvenimas mums duoda ir atima ne be reikalo, kad ir kaip skaudu tai kartais būtų suvokti bei pripažinti..
Nuoširdžiai užjaučiu Ievos artimuosius ir linkiu stiprybės susitaikant su netektimi.
Tai buvo duktė, sesuo, anūkė, pusseserė, kolegė, kursiokė, sužadėtinė, kambariokė, draugė. Aš šios merginos nė nepažinojau, bet pažiūrėkite – kokia daugybe skirtingų žodžių galiu ją apibūdinti. Rašau tai, kad susimąstytumėte apie savus žmones, kuriems epitetų ir visomis pasaulio kalbomis neužtektų.
To, kas prarasta - nebesugrąžinsi, tačiau mes turime galią kurti, tiesa? Gražius ar ne dalykus – sprendžiame individualiai..
* * *
Vasarį atvykau į Haitį savanoriauti mokykloje, o jau po mėnesio teko bėgti į kitą šalies dalį dėl savo pačios saugumo - paminėsiu kelias įvykio detales, kad būtų suprantamiau.
Karnavalo naktį važiavau namo taksi motociklu (šiame pasaulio kampelyje tai labai populiari transporto priemonė) , o vairuotojui pravažiavus pro mano namus (tiksliau mokyklą, kurioje buvo mažas svečių kambariukas su lova) ir man tai pastebėjus bei paprašius apsisukti, šis tik pagreitino. Suvokiau kas vyksta, o tuo, kažkur laiko erdvėje pakibusiu momentu, man visas gyvenimas pralėkė pro akis, ryte ryjančias paskutinius šviesos lopinėlius , pasiliekančius už mūsų nugarų nakties tamsoje.
Žmonių grobimas Haityje – ne naujiena. Čia net už vyrus prašomos išpirkos, kurie ne smurtu, bet absoliučiai priešingais būdais įviliojami į pagrobėjų spąstus: kartais patraukli mergina bare, kviečianti užsukti ‚‘‘į svečius‘‘ , yra visko pradžia, ko pasekoje žmona sulaukia skambučio vyro išpirkos aptarimui.. Nors, kiek teko girdėti iš vietinių pasakojimų, nesulaukę atlygio, pagrobėjai aukas tiesiog nužudo ir išmeta kartu su šiukšlėmis..
Taigi, jūs nežinote, ką aš patyriau tą siaubingą naktį. Ar ka patyrė ta nuostabi haitiečių šeima, paslėpusi mane savo namuose.
Jūs nežinote, ką išgyveno vargšė Ieva ar kokius dvasios skausmus kenčia jos motina bei artimieji...
Jūs taip pat nežinote, kodėl ponia Kristina tokia atgrasi.
Kad ir kokia liūdna ši netektis bebūtų, ji bent jau turi pabaigą – neginčytinus faktus ir suimtus įtariamuosius. Ir tai pakelti yra kur kas lengviau, nei kad baisiausią – n e ž i n o m y b ę.
Įsivaizduokite, kad vieną dieną dingsta visi TRYS jūsų vaikai, kaip kad daugiau nei prieš 50 metų nutiko Beaumontų šeimai Australijoje.. Giliau šios temos nerausiu, man nuoširdžiai per sunku apie tai net pagalvoti..
Ievos dingimo istorijoje labiau už viską džiaugiuosi, jog mergina atsirado. Nors ir nebegyva.
Galbūt šį kartą ir man pačiai pasisekė ir aš galiu savo patirtimi, bei tuo, ką iš to išmokau – pasidalinti su kitais, tačiau jeigu vieną dieną visgi pradingčiau – nuoširdžiai tikiuosi būti rasta. Ir ieškoma.
Mane be galo džiugino žmonių pastangos bei aktyvumas paieškose, tačiau greta pasididžiavimo savo tauta aš skaitau kraupius komentarus po ponios Kristinos pasisakymais...
* * *
Prieš savaitę susipažinau su benamiu berniuku, valančiu automobilių langus bei praeivių batus, kad užsidirbtų bent kažkiek pinigų. Jam dvylika ir jis nori eiti į mokyklą ; po drebėjimo 2010-aisiais berniuką prižiūrėjusi kubiečių šeima išmokė jį ispanų kalbos. Šiandien, buvę laikini globėjai - Kuboje, o dvylikametis dirba ir gyvena didžiulės ir purvinos sostinės gatvėse.
Vaikui buvo vos penkeri, kuomet siaubinga gamtos stichija palaidojo tūkstančius po miesto griuvėsiais. Čia žmonių kūnai puvo tiesiog gatvėse, o šunys, ėdę lavonus, galiausiai ir patys pastipdavo nuo sparčiai išplitusių virusų, ligų ir choleros. Šiandien aš vaikštau šio nuniokoto miesto gatvėmis ir regiu nepakartojamai stiprius, užgrūdintus žmones, kurie visai nėra tokie, kokius mums pateikia televizija ar medija... Be abejo - taigi ir tave pačią čia jau bandė pagrobti, sakysit.
Bet juk gyvenime niekad negali žinoti!
Kartais gali sėkmingai tranzuoti per Afriką ištisus mėnesius, o gal pasiklydęs kažkur Meksike, Sirijoje ar kitame ''nesaugiame'' pasaulio krašte nakties metu be problemų sugrįši į savo hostelį, bet va vidury dienos Vilniuje trys nepažįstami vyrai tave įgrūs į automobilį ir vienas po kito prievartaus. Arba tavo dukra, važiuodama iš gimtinės į sostinę, pateks į eismo įvykį ar bus pagrobta..
Tokių ir dar skaudesnių istorijų – daugybė. Ir ne tik Haityje ar Lietuvoje, bet ir visur kitur.
Skausmas skausmui nelygu, tad tiesiog pagerbkime išėjusius ir palaiminkime tebesančius.
Nebepilkime druskos ant žaizdų – leiskime šioms gyti.
Neskaudinkime vieni kitų niekingais žodžiais, net jeigu ir ypatingai pikta ar sunku.
Verčiau apsikabinkime brangius žmones ir kurkime gražius, spalvingus ir nuoširdžius santykius su vieni kitais ir pasauliu.
Sakiau, jog neberašysiu internete, tačiau buvau persmelkta tokios daugybės kontrastingų emocijų, jog šitai man buvo vienintelis būdas nurimti. Lietuvoje jau vėlu , o čia – vidurdienis. Tikiuosi prieš miegą nurimsite ir jūs , palinkėję savo artimiesiems labos nakties.
* * *
Pabaigai :
- Koks mielas gaubliukas! - dažnai girdimas pastebėjimas.
Tikrai taip. Mane dabar bene visur lydi prie kuprinės violetine skalbinių virve pririštas gaublys-taupyklė, į kurį žiūrėdama aš taip dažnai pasineriu į prisiminimus bei naujų, dar neatrastų vietų aplankymo galimybes.
Jis mažas, plastikinis bei nėra pačios geriausios kokybės - tačiau po šiai dienai atlaikė tikrai daug kelionių, oro uostų, skirtingų transporto priemonių bei klimato juostų.
- Užrašyk ką nors gražaus, ko norėtum palinkėti pasauliui, - o štai ir mano ''dažna frazė'' :)
Ir tada žmonėse kažkas pasikeičia. Lyg ir kokia šviesa įsižiebia akyse.
Tiesą sakant, vienas mano mėgiamiausių užsiėmimų yra stebėti tuos susikaupusius veidus, kurie giliai susimąstę virpina tušinukus rankose, galvodami apie gražius dalykus, kuriuos galėtų užrašyti.. Jų dėka paprasti, tušti popieriaus lapeliai akimirksiu patampa ypatingais, o aš laiminga šypsausi, turėdama privilegiją būti visos šios teigiamų minčių harmonijos iniciatore.
Šis gaubliukas, kuris kažkada tiesiog dulkėjo knygų lentynoje, šiandien yra pilnas subtilių , jausmingų bei nepaprastai šiltų emocijų, kurias įvairiomis kalbomis man užrašo kelyje sutikti žmonės.
Tai trumpos žinutės pasauliui iš įvairiausių jo kampelių..
Siunčiu Jums vieną jų, tikriausiai rašytą arba Lietuvoje, arba svetur sutikto tautiečio... bei linkiu labos, ramios nakties 💕
